75 procentai centralizuotai tiekiamos šilumos Lietuvos miestams ir miesteliams pagaminama iš biokuro: miško kirtimo liekanų, menkavertės malkinės medienos, miškų retinimo ar medžiais apaugusių laukų valymo. Didelė dalis biokuro pagaminama ir iš įvairių medienos perdirbimo, baldų įmonių atliekų. Mediena priskiriama atsinaujinantiems energijos ištekliams. Dėl įdiegtų naujų biokuro deginimo technologijų labai sumažėjo vietinė oro tarša, išaugo katilinių ir elektrinių efektyvumas. Privalumas ir tai, jog šalies biudžete lieka vietinių biokuro verslo atstovų uždirbti pinigai, anksčiau iškeliaudavę į užsienį importuojamo kuro pirkimui. Dėl masinio biokuro naudojimo centralizuotam šildymui per pastaruosius metus (iki energetinės krizės) šilumos kainos šalyje buvo sumažėjusios beveik 2 kartus.
Biokuro panaudojimas Lietuvos energetikoje - akivaizdi sėkmės istorija, tačiau vis dar atsiranda abejojančių šio kuro tvarumu ar perspektyva. Ir ne tik Lietuvoje. Pabandykime aptarti dažniausiai pasigirstančius biokuro priešininkų nuogąstavimus.